pagal žmogus



Savęs svarbumo jausmo griovimas



Žinote jūs ar ne, bet norint matyt energiją yra reikalingą energiją. Didžiąją jos dalį mes išvaistome kiekvieną dieną puoselėdami savęs svarbumo jausmą. T.y., mes nuolat kovojame dėl geros aplinkinių nuomonės apie save, nerimaujame kai kas nors mus sukritikuoja ar tiesiog pasijuokia iš mūsų, galvojame kaip čia geriau apsirengt, kad visiem patikt ir t.t. ir pan.

Taigi, norint sugriaut savęs svarbumo jausmą ir išlaisvint taip nedėkingai švaistomą energiją turit atlikti šį nedarymo pratimą: paimkit seną nenaudojamą lygintuvą (arba prisiriškit kokį batą prie ilgo šniurelio) ir išeikit su juo pasivaikščioti į lauką įsijautę į vaidmenį, jog tai jūsų augintis (šuniukas, katytė - kaip jums patogiau). Kuo daugiau žmonių jus pamatys, ir kuo daugiau kritikos sulauksite, tuo geriau. Pirmąjį kartą jums tikrai bus nesmagu. Jūsų svarbumo jausmas užmautas ant kritikos laužo gerokai apsvils. Bet “nesiparinkit”, jūs turit nugalėt save patį – gražiai ir mandagiai paaiškinkit, kad jūsų kačiukui morčius ir jūs jau nebegalite pakęst jo kniaukimo bute, tad išvedėt jį į lauką norėdami rasti tinkamą jam partnerį ir ar jie kartais negalėtų jums nurodyt kur jį galimą rasti. Kalbinkite savo augintinį, paguoskite, kad jei nerasit jam partnerio šiandien, tai išeisite jo paieškoti kitą dieną. Atlikite gamtinius reikalus ir grįžkite namo. Tęskite tol kol jausite gėda dėl savo veiksmu. Kitaip tariant, tol kol visas kiemas nesusirinks jūsų pažiūrėt, kad smagiai pasijuoktų, o jums tai nerūpės – juk pas jus bėda, jūsų augintiniui reikalinga pagalba

Kastenėda naudojo kitokį būdą. Jam jo mokytojas (Don Chuan Matus) liepdavo garsiai kalbėtis su augalais. Jo savęs svarbumo jausmas buvo toks didelis, kad jis būdamas tik su juo (ir jokių aplinkinių) dviese visoje dykumoje negalėdavo jokiam kaktusui pratart žodžio rausdamas iš didžiausios gėdos ir galvodamas, kad jo mokytojas, stovintis jam už nugaros, tik šaiposi iš jo.
Don Chuanas jam buvo liepęs tęst šį nedarymą tol, kol Karlitas nesijaus tokiu svarbiu:
- Pasakyk šitam krūmeliui, kad šiandien nebesijauti toks svarbus )
Kai Kastaneda galiausiai įveikė save patį, Chuanas liepė jam padėkoti augalam už suteikta malonę


Savęs svarbumo jausmo atsisakymas


Žinoma, pirmasis, aukščiau išvardintas būdas, skirtas savęs svarbumo jausmo sunaikinimui, yra labai linksmas, žaismingas ir, be abejo, labai veiksmingas. Tačiau daugelis mūsų gyvena visuomenėje, kur tokie veiksmai gali būt priimti kaip netoleruotini, dėl ko vėliau galima netekt darbo, ar dar blogiau – atsidurt belangėje. Tad noriu pasiūlyt kitą būdą, kuris padės jums atsisakyt savęs svarbumo jausmo, ir kuris taip pat yra veiksmingas.

Taigi, praktika būtų tokia: 1) neapkalbinėkit kitų žmonių. Apkalbinėdami kitus mes tik parodome kokie patys esame svarbus ir geri (kai šmeižiam ką nors), arba kokie esame menki paliginus su kitais (aukštindami ar liaupsindami ką nors) – taip tik padidindami savęs svarbumo jausmą (net ir menkindami save mes iš tiesu didinam ši jausmą). 2) niekam nereiškite savo nuomonės dėl nieko, nebent iš jūsų jos reikalautų (asmeniškai paprašytų kad ją išdėstytumėte), kas yra labai abejotina, nes visiem dažniausiai įdomi tik jų pačių nuomonė arba jie ieško pritarimo savo pasakytai nuomonei. 3) prieš kalbėdami, pagalvokite ar jūsų žodžiai bus geresni už tyla, ar tai ką pasakysite, tikrai bus TIKRAI NAUDINGA kam nors išgirsti (didžiąją laiko dalį mes tauškiam niekus, stengdamiesi atrodyt protingi, arba juokingi ir taip vėl gi didindami savęs svarbumo jausmą).

Prisiminkite šias trys taisykles ir jomis vadovaukitės. Aš neabejoju, kad jei iš širdies jomis vadovausitės, po metų jūsų svarbumo jausmas tiesiog mirs badu neturėdamas ką valgyti.

Iš gyvas.sapnas.net